Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies). Jie būtini tinkamam svetainės funkcionavimui ir lankomumui stebėti.

 
Pagrindinis > Archyvas > Archyvas 2012 > Nr. 2012/20 > „Žiburys“ Punske

„Žiburys“ Punske

pacenka3_opt.jpeg

Ne apie tą „Žiburį“, kuris neseniai Seinuose atkurtas, rašyti noriu. Pastarasis dar tik kuria savo istoriją, tobulėja ir bando... pakelti sunkią atsakomybės naštą. Kol kas neblogai sekasi. Neįtikėtinai daug nuveikta, ir šviesą tunelio gale gal ne visi, bet labiau prijaučiantys mato. Anuometinio „Žiburio“ pradžia ne Punske ir ne Seinuose. „Žiburys“ gimė Marijampolėje. Tačiau jis buvo vienodai svarbus mums visiems, nepaisant to, ar gyvenome Seinuose, Marijampolėje, Vižainyje ar Punske.

Po revoliucijos Rusijoje, nuo 1905 metų iki Pirmojo pasaulinio karo, pasikeitus politinei padėčiai, lietuviai dėjo ypatingai daug pastangų, kad sustabdytų nutautėjimą. Kūrėsi lietuvių švietimo ir kultūros organizacijos, atsirado dešimtys lietuviškų laikraščių, didėjo lietuvių mokinių skaičius. „Žiburio“ draugija daug prie šių procesų prisidėjo. Ji Sūduvoje per savo skyrius labai efektyviai būrė lietuvius bendram darbui. Jau vien jos įkurtos ir veikusios vidurinės mokyklos išlavino kelis tūkstančius lietuvių jaunuolių ir išleido į pasaulį apie 1300 gimnazijų absolventų. Daugelis jų tapo atsikuriančios Lietuvos valstybės administracijos stuburu. Nuo 1918 iki 1920 mokslo metų pabaigos vien Seinų „Žiburio“ gimnazijos I-III klases lankė 327 mokiniai. Pirmaisiais dvejais metais, kai Seinus užėmė lenkų kariniai daliniai ir gimnazija, negalėdama tęsti darbo Seinuose, persikėlė į Lazdijus, net apie 42 proc. visų mokinių sudarė mūsų krašto jaunimas.

Ne tik šiandien, bet ir prieš šimtą metų vienodai sunku buvo įtikinti žmones aktyviai remti draugijų veiklą, įtikinti juos, kad tik tokiu būdu galima pakelti švietimo lygį, paskatinti krašto ekonominę plėtotę ir išsaugoti tėvų palikimą. Antai 1907 metais Seinų „Šaltinis“ rašė, kad kol draugija buvo naujas dalykas, nemažas kaimo žmonių skaičius į ją stojo, mokėjo nario mokestį, noriai lankė susirinkimus. Bet taip buvę neilgai. Stodami į draugiją, tikėjosi tuojau turėti apčiuopiamos naudos, bet to nesulaukė, todėl nemaža dalis narių ėmė jos šalintis. Švietimui ir labdarai pritarė, bet vien tie dalykai kaimo žmonių nepatenkino. Jie tikėjosi, kad draugija padės įsigyti mineralinių trąšų, geresnės sėklos, ūkio mašinų, patogesnėmis sąlygomis gauti paskolų ir pasirūpins kitais ūkiniais reikalais (1907, p. 167). Nepaisant to, visuomet atsirasdavo entuziastų, kurie matė prasmę dalyvauti draugijų veikloje.

Iniciatyvos įkurti „Žiburio“ draugiją ėmėsi kunigas Justinas Staugaitis. Tai iškili Lietuvos istorijoje asmenybė. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (dab. Šakių r.). 1877 m. pradėjo lankyti Naumiesčio pradžios mokyklą. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1885 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1895 m. pradėjo dirbti Varšuvos arkivyskupijoje parapijos vikaru, vėliau Varšuvos berniukų gimnazijos kapelionu. 1908 m. J. Staugaitis ėmė bendradarbiauti Seinuose leidžiamame katalikų dvasininkams skirtame žurnale „Vadovas“, 1909–1913 m. jį redagavo. J. Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Buvo vienas iš Lietuvos atstovų 1918–1920 m. vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. Išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo šių Seimų vicepirmininkas, o nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. – Antrojo Seimo pirmininkas. Kaip parlamento vadovas, kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos prezidentą. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose, palaidotas Telšių katedroje.

Grįžkime prie „Žiburio“ ištakų. J. Staugaitis į Lietuvą grįžo, kai Rusijoje jau buvo prasidėjusi revoliucija. Po 1905 metų visuomeniniam judėjimui atsivėrė laisvas kelias. Justinas Staugaitis pasirodė gabus organizatorius ir publicistas. Pradėjo nuo vaikų darželio Marijampolėje steigimo. Apie 60 vaikų buvo auklėjami ir maitinami. Drauge jis kėlė mintį įkurti platesnę švietimo draugiją. 1906 m. sausio 6 d. Marijampolėje, Vinco Penčylos namuose, susirinko apie 40 asmenų. Kun. J. Staugaitis po įžanginio žodžio pasiūlė kurti draugiją ir pristatė parengtus įstatus. Jai davė „Žiburio“ vardą. Vėliau į draugiją įstojo 86 nariai. „Žiburio“ draugija netrukus Marijampolėje atidarė pradžios mokyklą. Greit paaiškėjo, kad norinčiųjų mokytis lietuviškoje mokykloje buvo tiek, jog suolų trūko. Prie pat Marijampolės teko atidaryti dar vieną mokyklą, suaugusiųjų vakarinius kursus, steigti knygynai.

Pirmuosiuose „Žiburio“ draugijos įstatuose buvo rašoma: „Gerai žinodami, kad tamsybė trukdo ne tik tautinį, bet ir krikščioniškąjį susipratimą, labiausiai rūpinsimės žmonių apšvietimu“. Tuose pat įstatuose buvo numatyta ir švietimo programa: pradžios, vidurinių ir specialiųjų mokyklų steigimas, suaugusiųjų švietimo organizavimas, bibliotekų, skaityklų steigimas, talentingų moksleivių šelpimas, skaitymų organizavimas, tautinės ir krikščioniškos spaudos rėmimas.

Ar programa buvo įgyvendinama? 1906 m. pradžioje draugija Marijampolėje įsteigė dvi pradžios mokyklas. Tais pačiais metais šiame mieste pradėjo veikti vakariniai suaugusiųjų kursai, imta organizuoti mergaičių gimnaziją. Draugijos vadovai užsispyrė, kad dėstomoji kalba progimnazijoje būtų lietuvių. Progimnazija pradėjo veikti 1907 m. Tai buvo didelis lietuvių laimėjimas, nes „Žiburio“ mergaičių progimnazija Marijampolėje buvo pirmoji lietuviška vidurinė mokykla lietuvių dėstomąja kalba. 1906–1907 m. draugijos įsteigtose mokyklose jau mokėsi apie 600 mokinių.

„Žiburio“ draugijos skyrius Punske įsteigtas 1906 m. lapkričio 4 d. Pirmieji draugijos susirinkimai buvo skirti žmonėms paaiškinti jos naudą. Vėliau draugijos autoritetas augo. „Žiburio“ draugijos skyriaus pagrindinis uždavinys, žinoma, buvo kelti punskiečių tautinį susipratimą ir plėsti švietimą. Greit Punske buvo įsteigti knygynas ir skaitykla, kurioje punskiečiai galėjo skaityti ne tik Seinų „Šaltinį“, bet ir „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininką“ bei kitus anuomet skaitomiausius laikraščius. Punsko kaimuose steigėsi daraktorių mokyklos, kurias lankė per 150 vaikų. Netrukus įsteigti suaugusiųjų kursai. Didelį poveikį darydavo lietuviški vakarai. Ano meto laikraščiai skelbė, kad 1907 m. birželio 30 d. Seivų dvaro tvarte suvaidinta „Amerika pirtyje“ susilaukė didžiulio punskiečių palaikymo ir audringų plojimų.

„Žiburio“ draugijos skyriaus pastangomis 1909 m. Punske buvo įsteigta Blaivybės draugija. Jai priklausė per 400 narių, o 1911 m. jų pastangomis įsteigta arbatinė. Skyriaus vadovai rūpinosi, kad šventadieniais būtų uždarytos smuklės ir degtinės monopoliai. Tuo pasekė gretimos savivaldybės. Valdžia nutarimus patvirtino, ir smuklės buvo uždarytos. Punsko „Žiburio“ draugijos skyrius rūpinosi ir ūkiniais reikalais. Įsteigė vartotojų draugiją „Dzūkas“, kuri 1907 m. pabaigoje atidarė savo parduotuvę. Vietos lietuviai ją palaikė ir ji veikė pelningai.

Ūkio klausimais buvo kalbama ir punskiečių susirinkimuose. Dažnai buvo kviečiamas ir agronomas V. Totoraitis, kuris kalbėjo apie ūkio reikalus. 1910 metais jis dalyvavo trijuose Punsko „Žiburio“ draugijos skyriaus susirinkimuose, pasakojo apie mineralines trąšas bei kitus ūkio reikalus.

Kun. Simonas Norkus užrašė Punske „Žiburio“ draugijai žemės sklypą su mūriniu namu ir mediniu kluonu. Name buvo atidaryta benamių prieglauda ir arbatinė. Kitą namą Punske pastatė ir padovanojo „Žiburio“ draugijai kun. M. Simonaitis. 1912 m. spalio 21 d. namas buvo iškilmingai pašventintas.

Punsko „Žiburio“ draugijos skyrius per visą veikimo laikotarpį kovojo su lietuvių nutautėjimu. Didelį vaidmenį šiame darbe yra atlikęs kun. Motiejus Simonaitis. Jis turėjo gerų pagalbininkų: mokytoją V. Jakubauską, kun. Garmų, kun. Vyšniauską. Mokytojas V. Jakubauskas suorganizavo daraktorių mokyklėles kaimuose, parengė ir pamokė pačius daraktorius, vedė suaugusiųjų kursus. Amžininkų teigimu, kun. M. Simonaičio darbai ir autoritetas lėmė, kad Punske buvo padėti pamatai tolesnei organizuotai lietuviškajai veiklai. Kai Seinuose buvo visiškai užgniaužta lietuvių veikla, Punskui teko ypatinga atsakomybė organizuoti ir – kiek leido galimybės – tęsti lietuviškąjį darbą.

„Žiburio“ draugijos Punsko skyriui 1906–1913 metais vadovavo kun. Motiejus Simonaitis. Vėliau skyriaus veikla nutrūko. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui sustojęs skyriaus veikimas buvo atgaivintas. 1917 m. lapkričio mėn. buvo išrinkta nauja valdyba, kurios pirmininkas ir toliau buvo kun. M. Simonaitis. Iki 1918 metų įsteigti šventadieniai suaugusiųjų kursai, atgaivintas knygynas. Deja, skyrius veikė neilgai. 1919 metais Punską užėmė lenkų kariuomenė. Buvo uždarytos lietuvių organizacijos ir įstaigos. „Žiburio“ draugijos skyrius Punske nustojo veikęs. „Žiburio“ draugija jau neatsikūrė, nors 2003 metais Punske buvo sukurtas naujos „Žiburio“ draugijos įstatų projektas. Šiuo vardu pavadinta draugija turėjo rūpintis lietuviškos mokyklos kūrimu Seinuose. „Žiburio“ draugija neįsikūrė, bet neįregistruotuose įstatuose nubrėžtas tikslas buvo su kaupu pasiektas. 2005 m. ėmė veikti lietuvių „Žiburio“ mokykla Seinuose. Netrukus ji pradės aštuntuosius darbo metus.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Komentarai:

Leave a Reply



(Your email will not be publicly displayed.)


Captcha Code

Click the image to see another captcha.