Neregiui Antanui iš Klevų atminti
Baltosios laz­de­lės dienos proga

Kiek daug mer­gi­nų šyp­se­nų už­ge­so,
Ner­a­dę at­sa­ko ma­nam vei­de.
Ir ne to­dėl, kad bū­čiau nuo­gas, ba­sas,
Bet kad ieš­ko­jau ke­lio laz­de­le.

Pra­ei­da­vo jos ty­lios, nu­si­mi­nę,
Gai­lė­jo­si, jog gy­ve­nu tam­soj.
Gal ne­su­mo­jo, kad ma­noj krū­ti­nėj
Šir­dis to­kia, kaip bet ko­kioj ki­toj.

Tik akys jai jau nie­ko ne­pa­sa­ko,
Dėl to ir vei­das tam­pa ne­by­lus,
To­dėl gra­žuo­lėms, su­tik­toms ant ta­ko,
At­sa­ky­mo į šyp­se­nas ne­bus.

Tik ge­ras žo­dis ją įžieb­ti ga­li,
Pa­šauk­ti šir­dį prie ki­tos šir­dies. –
Tai kas, kad ran­ko­je bal­ta laz­de­lė, –
Lais­vą­ja my­li­mą ap­glėbt ga­lės…

(Vac­lo­vas Arei­ma „Ko ge­so šyp­se­nos“)

Spalio 15-oji – Pasaulinė baltosios lazdelės (aklųjų) diena. Baltą lazdelę kaip neįgaliųjų saugumo prietaisą pasiūlė 1930 m. prancūzė Guil­ly d’ Her­be­mont iš Pa­ry­žiaus. 1941 m. birželio 14 d. sovietų valdžia pradėjo tremti Lietuvos gyventojus į atšiaurias Rusijos vietoves. Savo brutalumą ji parodė tremdama ir akluosius. Tarp jų buvo niekam nenusikaltę neregiai filosofijos daktarė Ema Zaludokaitė, Stasys Grincevičius (Beatričės Grincevičiūtės brolis) ir kt. Aklieji buvo tremiami ir pokario metais. O koks likimas ištiko mūsų kraštietį neregį Antaną Grigutį, kilusį iš Klevų kaimo, pasakoja jo sesuo Bronė Grigutytė-Kliukinskienė.

Eugenija Pakutkienė: Papasakokite apie savo vaikystę.

Bronė Kliukinskienė: Mama mirė džiova 1933-iaisiais, būdama 42 metų. Tėvulis (mes visi jį vadindavom tėvuliu) liko našlys su aštuonetu vaikų. Antanui, jauniausiam iš berniukų, buvo 10, o man, jauniausiai iš vaikų – 5 metukai. Mūsų šeimoje vyriausias vaikas buvo Juozas, paskui Ona, Marytė, Vincas, Jurgis, Antanas, Petrutė ir aš – Bronė.

Kadangi mūsų tėvulis buvo geras siuvėjas, tai pamokė siūti ir vyriausią Juozą. Paskui dar leido jį pasitobulinti į Bubelius pas Čerešką. Gerokai prieš karą tėvulis leido jį mokytis ir į Vilnių. Jis susituokė su Stase Kliukinskaite ir kiek gyveno Seinuose, šitam namely, kur mes dabar. O kai repatrijavom, apsistojo Liudvinave. Vedęs buvo du kartus, užaugino vieną dukrą. Ji išsimokslino ir dirbo vadovės darbą. Mirė jauna kraujo vėžiu.
Vyriausias brolis dar spėjo išmokyti siūti seserį Oną ir Jurgį. Aš išmokau iš tėvulio, šio amato pamokiau Petrutę. Mūsų žemės Klevuose buvo nedaug, 5 ar 6 hektarai, tai šitas amatas labai padėjo prasigyventi ir pelnyti duonos.

Kada atsiradote Lietuvoje?

Kaip daugelis šeimų, taip ir mes 1941 m. kovo 12 d. su tėvuku išvykome geležiniais ratais į Lietuvą. Paskyrė mums vokiečio paliktą ūkį prie Marijampolės, Šunskuose, prie ežero. Ten apsistojo dar ir kita daugiavaikė Klevų Misiukonių šeima. Mėgome eiti ant liepto ir žuvauti. Kartą atėjęs žydas įspyrė mano brolį Jurgį. Po to jam pritraukė koją, susirgo, negalėjo paeiti. Mirė devyniolikos metų.

Sesuo Ona (g. 1912 m., po Juozo) pasiliko gyventi Liudvinave, kur susituokė su Vincu Šunsku. O sesuo Marytė ištekėjo už Jono Puniškio iš Bubelių (jo brolis Antanas buvo Smalėnų bažnyčioje vargonininkas) ir apsigyveno Liucinave. Iš Šunskų mus vėliau perkėlė prie Vilniaus, tarp Švenčionių ir Švenčionėlių, kur susitikome su Paliūnų Malinauskų ir Sakavičių šeimomis. Buvo gera artimą pamatyti. Ten brolis Vincas susitiko su Maryte Sakavičiūte. Jiedu susituokė Vilniuje.

Iš Lietuvos sugrįžom į Klevus 1944 m. rugpjūtį. Vincas liko ūkininkauti namuose. Sugrįžę vėl džiaugėmės jaunyste, pėsti eidavom (o kai kas jau dviračiais važiuodavo) iš Klevų kas sekmadienis į pamaldas Seinų bažnyčioje, paskui sueidavom, susėsdavom Naumavičiaus lauke pajuokauti, pasišnekėti, aptarti, kur eisime į šokius. Geriausiai visi sutardavome su Žvikelių jaunimu. Ir tada neapsieidavo Žvikeliai be Klevų, o Klevai be Žvikelių. Padraugavus buvo daug marčių ir žentų ir iš vieno, ir kito kaimo. Mano vyras Kastantas Kliukinskas taip pat iš Žvikelių.

Už mane keleriais metais vyresnė sesuo Petrutė ištekėjo už Treigio (jis greit mirė). Jiems gimė Elvyrutė. Būdama dvejų metukų neteko tėvo. Mūsų, Petrutės ir mano, šeimos, nesugrįžus broliui Juozui, iš valdžios atgavome jo statytą namelį ir apsigyvenome kartu Seinuose. Daugelis to meto merginų bendravo su Amerikos lietuviais. Sesė, likusi našlė, ėmė susirašinėti su Ivanausku iš Kanados, už kurio vėliau ištekėjo. Išsivežė ir dukrelę. Daugiau vaikų neturėjo. Dabar pati labai susirgusi. O jos dukra Elvyrutė ištekėjo ir augina keturis vaikus.

Su Kastantu susituokėme prieš 55 metus – 1954-ųjų lapkričio 10 d. Kadangi jo tėvams ūkyje ir mano broliui nereikėjo nei žento, nei marčios, tai tais pačiais metais išvažiavome uždarbiauti į Vokietiją. Iš ten sugrįžome 1961 m. balandžio pirmąją. Aš siuvėja buvau, vėliau, paauginusi vaikus, restorane dirbau. Užauginome tris vaikus, ket-virtas (vyriausias) gimė ir mirė, kai buvome Vokietijoje.

Per karą Vokietijoje buvo ir Jūsų broliai...

Taip. Per okupaciją buvo darbams į Vokietiją paimti mano du broliai Vincas ir Antanas (16-metis). Kadangi mūsų tėvulis tris kadencijas buvo Klevų kaimo seniūnas, tai nekliudydamas kitų šeimų, priverstiniams darbams į Vokietiją Krasnapolio valsčiui pristatė savo du sūnus. O kai tėvulis tam pačiam valsčiuje pasirašė, kad išvyks į Lietuvą, broliams buvo leista sugrįžti.

Kaip brolis Antanas neteko regėjimo?

Tai buvo nelaimingas atsitikimas... Kai gyvenome Šunskuose, kartą ne per toli nukrito vokiečių lėktuvas. Mes ir Misiukonių vaikai nubėgę prisirin-kome visokių blizgančių “daikčiukų“. Tėvulis pamatęs apibarė ir paliepė sumesti visa durpinėn, nes gali sprogti. Tada, matyt, dar įdomiau vaikams pasidarė. Sumanėm paslapčia sukaišioti tuos “daikčiukus” žemėn ir atsinešę šiaudų padegėm, o patys pasislėpėme už molinės kamaros. Ir staiga – baisus sprogimas! Atrodė – baigta, viskas... Kai atvėso žemė, sumanėm susirinkti, kas likę. Vieną tokią blizgančią gilzę vaikams apsidžiaugus aš pasiėmiau. Ji man buvo tarsi skląstis durims. Vis užkišdavau kiaules pašėrusi, kad durys neatsidarinėtų. Labai jau tiko. Paskui tas “blizgutis” kažkur nusimetė.

Atsimenu, bulves jau kasėm. Vieną rytą brolis plakė dalgį, pasidėjęs ant bobutės. Aš žengiau jo link ir matau – žolėje prieš saulę kažkas tviska. Net surikau iš džiaugsmo: “Žiūrėk, Antanai, ta pati gilzė, kur duris užkišdavau! Gerai, kad atsirado!” O jis griebdamas iš rankų sako: “Duok, paplosiu”. Padėjo ant bobutės ir sudavė plaktuku. Ir iškart baisus trenksmas! Pamatau – Antano visas veidas kruvinas. Jis bėga ir šaukia, ir aš rėkiu... Tėvukas ima mus į vežimą ir veža į Marijampolę.

Mano veide buvo prismigę daug smulkių nuolaužų, o iš kairės akies joks magnetas negalėjo nuolaužos ištraukti, tad iki šiandien ji ten tvyro. Bet netrukdo man matyti kita akimi. Brolis buvo nuvežtas į Kauną, operuotas Leningrade. Buvo be galo kantrus ir nemenkas pokštininkas. Netekęs akies bei kairės rankos pusės delno, pasakė: „Kaip gerai, kad liko du maži pirštai, kaip tik bosuoti“.

Brolis Antanas groti buvo išmokęs būdamas Vokietijoje (nuo 1940 me­tų va­sa­rio iki 1941 metų rugpjūčio). Iš ten tada ir armoniką parsivežė. Jam grojimas atvėrė duris į mokslą. Privargo, tai privargo, dažnai ir badaudamas, bet gerų žmonių pagalbos ir savo užsispyrimo dėka išlaikė rusų muzikos egzaminą (net nemokėdamas rusiškai, bet ši kalba panaši į lenkų, todėl, ko gero, jam pavyko), stojo į vidurinę muzikos mokyklą – vien dėl maitinimo ir bendrabučio bei lankė kartu neregių vidurinę mokyklą. Įgijo net daktaro laipsnį.Lazdelės tai jis nemėgo nešioti, buvo užsispyręs ir gan savarankiškas. Vėliau jam žmona tapo kelrode žvaigžde ir vedle.

Brolis atgavus Lietuvos nepriklausomybę parvažiuodavo į gimtinę. Stebino savo atmintim. Kartą jį kur nors nuvedus antrąkart pats surasdavo taką. Jau iš gyvų brolių, sesių likau aš ir Petrutė – Kanadoje.

Ačiū už pasakojimus.

***

Antanas Grigutis žurnalistei Žiedūnei Zaveckienei pasakojęs: „Ži­nau, kad ve­žė į li­go­ni­nę, į Ma­ri­jam­po­lę, vė­liau – į Kau­ną. Iš kar­to ne­te­kau kai­rės akies ir tos pat ran­kos ke­lių pirš­tų. De­ši­ne akim ap­ie me­tus dar ma­čiau. Ta­čiau pa­ma­žu drums­tė­si vyz­dys, sil­po re­gė­ji­mas. Pa­si­ro­do, ir to­je aky­je bu­vo įstri­gu­si ma­ža ske­veld­rė­lė, ku­ri da­rė sa­vo juo­dą dar­bą. Le­ning­ra­de ope­ra­vo, iš­ė­mė su­si­drums­tu­sį lę­šiu­ką, grą­ži­no ap­ie 2 pro­cen­tus re­gė­ji­mo. Dar sky­riau sil­u­e­tus, ta­čiau vė­liau re­gė­ji­mo li­ku­tis iš­ny­ko“. Žurnalistė užrašiusi ir tokį jo pasakojimą: „Kai Vo­kie­ti­ja jau bu­vo oku­pa­vu­si Len­ki­ją, bu­vau pa­im­tas dar­bams į Ry­tų Prū­si­ją. Ta­da man bu­vo 16 me­tų. Dir­bau vo­kie­čio ūky­je kai­me. Ten te­ko ne­ma­žai varg­ti, daž­nai bū­ti šei­mi­nin­ko ap­kumš­čiuo­tam, pa­tam­py­tam už au­sų, ypač už tai, kad ne­su­pras­da­mas kal­bos, ne­ga­lė­jau iš kar­to vyk­dy­ti jo nu­ro­dy­mų. Pa­vyz­džiui, vie­ną kar­tą ga­vau py­los už tai, kad ne­ži­no­jau, kaip jų tar­me va­di­na­si še­pe­tys. Mat jį aš tu­rė­jau at­neš­ti, kad nu­va­ly­čiau tvar­to pas­to­gę šie­nui dė­ti. Ta­čiau Vo­kie­ti­ja bu­vo ge­ra tvar­kos ir są­ži­nin­gu­mo mo­kyk­la. Kiek­vie­ną die­ną ten rei­kė­jo taip iš­bliz­gin­ti tvar­tą, iš­šu­kuo­ti gy­vu­lius, kad to­kios tvar­kos pas mus ne­bu­vo kai ku­rio­se žmo­nių gy­ve­na­mo­se pa­tal­po­se. Gal­vo­jau su­grį­žęs taip tvar­ky­tis ir sa­vo na­muo­se. Ste­bi­no ir žmo­nių są­ži­nin­gu­mas. Čia ne­ga­lė­jo ding­ti ko­kie nors daik­tai. Prie tvar­kos bu­vo pra­ti­na­ma, ma­tyt, ir fi­zi­nė­mis baus­mė­mis. Dir­ba­ma bu­vo be jo­kių per­trau­kų. (...)

Re­gė­ji­mo pro­ble­mas pa­ty­riau gra­žiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ku, bū­da­mas 17-18 me­tų. Bu­vau puo­lęs į ne­vil­tį, ne­ži­no­jau, kaip gy­ven­ti to­liau. Iš­ei­tį pa­ma­čiau tik pa­te­kęs į ak­lų­jų mo­kyk­lą. Ir ta iš­ei­tis bu­vo moks­las. In­tui­ci­ja sa­kė, kad ir ak­lu­mo są­ly­go­mis ga­li­ma grįž­ti į pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Tą jaus­mą su­stip­ri­no ir ben­dra­moks­lių pa­tir­tis. Ak­lo­jo rea­bi­li­ta­ci­jos es­mė yra dar­bas. Per moks­lą ir dar­bą to si­e­kiau ir aš. Bai­gęs vi­du­ri­nį ir aukš­tą­jį moks­lą, pats ban­džiau da­ly­vau­ti, ku­riant res­pub­li­kos ak­lų­jų rea­bi­li­ta­ci­jos si­ste­mą. Tai pro­ble­mai sky­riau ir di­ser­ta­ci­nį dar­bą, ku­rį ap­gy­niau 1979 m. Mask­vo­je. Ta­čiau te­o­ri­ją ga­li­ma rea­li­zuo­ti tik ga­my­bo­je, o tam rei­kia lė­šų. Sistemos eko­no­mi­nį pa­grin­dą su­da­rė LAD ga­my­bi­niai mo­ky­mo kom­bi­na­tai, duo­da­mi ati­tin­ka­mus pel­nus. Bu­vo su­kur­ti sa­vi gy­ve­na­mie­ji kvar­ta­lai, mo­ky­mo, kul­tū­ros įstai­gos, dar­že­liai. Prie Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, Vil­niaus uni­ver­si­te­to bu­vo įsteig­tos spe­cia­li­zuo­tos moks­lo ty­ri­mo la­bo­ra­to­ri­jos. Šiuo me­tu vi­sa ta rea­bi­li­ta­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos si­ste­ma susilpnėjo ir su­si­au­rė­jo. Da­lis įmo­nių ne­at­lai­kė kon­ku­ren­ci­nės ko­vos, daug ką lė­mė ir ati­tin­ka­mų įstai­gų ir or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų ne­su­ge­bė­ji­mas per­si­o­rien­tuo­ti. (...)

Bu­vau įpra­tęs dirb­ti su sek­re­to­re. Daug ką dik­tuo­da­vau jai iš at­min­ties. Po to ji skai­ty­da­vo, ir vėl tai­sy­da­vo­me. Se­niau LAD skir­da­vo lė­šų ir skai­to­vui iš­lai­ky­ti. Kar­tu skai­ty­da­vo­me li­te­ra­tū­rą. Ra­šau ir skai­tau Brai­lio raš­tu. Taip pa­raš­iau ke­le­tą dar­bų: “Ak­lų­jų in­teg­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je” (Brai­lio raš­tu), “Su­tri­ku­sio re­gė­ji­mo vai­kų auk­lė­ji­mas šei­mo­je”, “Ner­e­gin­čių­jų pro­fe­si­nė rea­bi­li­ta­ci­ja” (abu iš­spaus­din­ti ro­tap­rin­tu re­gin­čių­jų raš­tu). Ir, ži­no­ma, “Ke­liai, ma­no ke­le­liai”. Ta­čiau da­bar kurti truk­do ne tik skai­to­vo sto­ka, bet ir li­gos. Tai­gi var­gu ar ką be­pa­ra­šy­siu, nors dar la­bai no­rė­tų­si. (...)

Esu lai­min­gas, tu­rė­da­mas dar­nią šei­mą. Ve­džiau 1958 me­tais. Žmo­na Ja­ni­na Ka­rob­ly­tė, bu­vu­si trem­ti­nė. Jos tė­vas bu­vo su­šau­dy­tas už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą. Žmo­na yra bai­gu­si Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, dir­bo įvai­rų pe­da­go­gi­nį dar­bą. Tu­riu du sū­nus. Sū­nus Ri­man­tas gi­mė 1959 m. Da­bar jis dir­ba Vil­niaus uni­ver­si­te­te, yra ma­te­ma­ti­kos moks­lų dak­ta­ras. Ki­tas sū­nus Gin­ta­ras gi­mė 1963 m. Jis yra bai­gęs Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Abu sū­nūs ve­dę, tu­ri vai­kų. Vi­si gy­ve­na­me at­ski­ruo­se bu­tuo­se, bet ne­to­li vie­ni nuo ki­tų, daž­nai ben­drau­ja­me. Esu dė­kin­gas žmo­nai ir vai­kams už gy­ve­ni­mo pil­nat­vę“.

„Neregių literatų sąvade“ (Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka, Vil­nius, 2005) rašoma: „GRI­GU­TIS ANT­A­NAS (gi­mė 1923 06 11 Klevuose, Su­val­kų apskr., Len­ki­jo­je), so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, LASS vei­kė­jas, li­te­ra­tas. Mo­kė­si Kle­vų pra­džios m-klo­je. Iki 1940 tar­na­vo pas vie­ti­nius ūki­nin­kus, vo­kie­čių oku­pan­tų bu­vo iš­vež­tas dar­bams į Vo­kie­ti­ją. 1941 pa­va­sa­rį kar­tu su tė­vu išvyko į Lie­tu­vą ir ap­si­gy­ve­no Šuns­kų km., Ma­ri­jam­po­lės apskr. Tų pa­čių me­tų rug­sė­jo mėn. su­si­žei­dė sprog­me­ni­mis ir ne­te­ko re­gė­ji­mo. 1944-1949 mo­kė­si Kau­no ak­lų­jų m-klo­je. Bai­gęs de­vy­nias kla­ses iš­vy­ko mo­ky­tis į Le­ning­ra­do (dab. Sankt Pe­ter­bur­go) su­au­gu­sių ak­lų­jų vid. m-klą. 1952 grį­žęs į Lie­tu­vą, dir­bo įvai­rų or­ga­ni­za­ci­nį, ad­mi­nist­ra­ci­nį ir va­do­vo dar­bą Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jo­je.

1974 bai­gė Šiau­lių pe­da­go­gi­nį in-tą, įgijo pa­gal­bi­nės m-klos mo­ky­to­jo ir lo­go­pe­do spe­cia­ly­bę. 1979 Mask­vo­je, De­fek­to­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo in-te, ap­gy­nė di­ser­ta­ci­ją ap­ie su­tri­ku­sios re­gos as­me­nų dar­bi­nę veik­lą. 1993 Lietuvos mokslo taryba nost­ri­fi­ka­vo šią kandidatinę disertaciją ir jam su­teikė so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ro laips­nį. Pas­ku­ti­nius 10 me­tų (1988-1998) Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ko­je dir­bo Lie­tu­vos ak­lų­jų is­to­ri­jos muzie­jaus ve­dė­ju. Nuo 1998 m. pen­si­nin­kas.

Li­te­ra­tū­ra do­mė­jo­si nuo jau­nys­tės. Mo­ky­da­ma­sis Kau­no ak­lų­jų m-klo­je va­do­va­vo ak­lų­jų li­te­ra­tų bū­re­liui. Pir­mie­ji ei­lė­raš­čiai skelb­ti Kau­no ak­lų­jų m-klos al­ma­na­che “Pir­mie­ji žie­dai”, vė­liau aklųjų li­te­ra­tų al­ma­na­che “Vai­vo­rykš­tė”, t. 1, t. 6. Ke­li jo ei­lė­raš­čiai iš­vers­ti į ru­sų k. ir iš­spaus­din­ti kny­go­je “Ma­no kel­ro­dei žvaigž­dei” (1985). 1984 “Min­ties” lei­dyk­la iš­lei­do au­to­biog­ra­fi­nį pa­sa­ko­ji­mą – kny­gą “Ke­liai, ma­no ke­le­liai”. 1986 kny­ga iš­leis­ta ru­sų kal­ba“.

Lietuvos mokslininkų (registruojamų pagal išduotus mokslo laipsnių diplomus) sąraše rasime tokią informaciją:
„Antanas Grigutis

Disertacija: Sutrikusio regėjimo asmenų profesinės darbinės veiklos plėtimas materialinės gamybos sferoje
Mokslo laipsnis: daktaras

Gynimo data: 1979.11.22 Mokslo kryptis: 07 S Institucija: SSRS pedagogikos mokslų akademijos Mokslo tyrimų in-tas“.
Žie­dū­nė Za­vec­kie­nė knygoje „Neregiai ir silpnaregiai literatai – bibliotekos darbuotojai apie save“ rašo: „Ak­lų­jų kū­ry­bos nuo­šir­du­mas, gi­lus hu­ma­niz­mas ir ne­ma­žas ta­len­tas bu­vo prie­žas­tis pa­ra­šy­ti ir šią, kad ir 10-ies žmo­nių kū­ry­bos bib­liog­ra­fi­nę ana­li­ti­nę ap­žval­gą. Iš to nau­da ir man pa­čiai, nes aš daug ką nau­jo su­ži­no­jau apie ne­re­gių li­ki­mus Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je, jų dar­bus, džiaugs­mus ir var­gus. Anks­čiau bu­vau šiek tiek su­si­pa­ži­nu­si tik su ak­lo­jo po­e­to Ant­a­no Jo­ny­no ei­lė­raš­čiais, kai ku­riuos jų, iš­mok­tus prieš pen­kis de­šimt­me­čius, at­si­me­nu ir da­bar. Šiuo me­tu, la­biau įsi­gi­li­nus, pa­ti­ko kai ku­rie L. Bu­če­ly­tės, V.V. To­loč­kos, A. Va­len­tos, A. Ka­ti­liaus ei­lė­raš­čiai. Aš su­vo­kiau ir L. Ra­gė­no, S. Ple­pio, A. Grigučio ir ki­tų mąs­ty­se­ną, jų nu­ei­to ke­lio, at­si­spin­din­čio kū­ry­bo­je, la­bi­rin­tus...“.

Ak­las po­e­tas Ant­a­nas Jo­ny­nas ra­šęs: „Drįs­čiau tvir­tin­ti, kad na­tū­ra­liai žmo­giš­ko­jo pil­na­ver­tiš­ku­mo troš­ki­mas ne­re­gio si­e­lo­je yra net gi­les­nis, la­biau vi­są as­me­ny­bę pa­lie­čian­tis dėl to, kad sun­kiau pa­si­e­kia­mas” (Ant­a­no Jo­ny­no laiš­kai, Vil­nius, 1990, p. 143).
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­go­je yra ap­ie 7000 na­rių (iš vi­so Lie­tu­vo­je ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių dau­giau kaip 15000, bet da­lis jų nie­kur ne­re­gist­ruo­ti). Iš jų dau­giau kaip 100 yra iš­lei­dę kny­gas, spausdinę savo kūrybą rinkiniuose, almanachuose ir periodiniuose leidiniuose. Ak­lie­ji iš­lei­do ap­ie 50 po­e­zi­jos, pro­zos ir pub­li­cis­ti­kos lei­di­nių. Dau­giau­sia jų – re­gin­čių­jų raš­tu. Yra ir Brai­lio raš­tu bei gar­si­nių kny­gų. Vien Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys Juo­zas Mar­cin­kus iš­lei­do net ke­lio­li­ka kny­gų. Jis yra įkū­ręs ir pri­va­čią lei­dyk­lą “El­di­ja“.

„O kiekgi ku­rian­čių ne­re­gių bib­lio­te­ki­nin­kų? Čia bib­lio­te­ki­nin­ko są­vo­ka są­ly­gi­nė. Bib­lio­te­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę tu­ri tik vie­nas ki­tas. Dau­giau­sia ra­šan­čių­jų yra bai­gę aukš­tą­jį moks­lą ar net ga­vę moks­li­nius laips­nius žur­na­lis­tai, li­tu­a­nis­tai, tif­lo­pe­da­go­gai, ku­rį lai­ką dir­bę ar te­be­dir­ban­tys bib­lio­te­ko­je. To­kių yra 10. Tai so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras Va­len­ti­nas Vy­tau­tas To­loč­ka, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras Ant­a­nas Gri­gu­tis, Val­das Su­šins­kas, Lion­gi­nas Ra­gė­nas, Al­gi­man­tas Ka­ti­lius, Ele­na – Li­li­jana Ja­nu­ly­tė-Ker­šie­nė, Lion­gi­na Bu­če­ly­tė, Bi­ru­tė Pet­ke­vi­čiū­tė-Šlei­nie­nė, Sau­lius Ple­pys, ak­lų­jų bib­lio­te­kos li­te­ra­tų bū­re­lio pir­mi­nin­kas, jau pri­pa­žin­tas jau­nas po­e­tas Al­vy­das Va­len­ta” („Su baltąja lazdele kūrybos takais”, Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka, Vil­nius, 2003).

Apie Antano Grigučio parašytą (aprašytą „Aušroje“ 2004/11) knygą Žie­dū­nė Za­vec­kie­nė pasakoja:

„1984 m. iš­lei­do ap­mąs­ty­mų ir at­si­mi­ni­mų kny­gą “Ke­liai, ma­no ke­le­liai” re­gin­čių­jų raš­tu lie­tu­vių ir ru­sų kal­bo­mis bei Brai­lio raš­tu. Ant­a­no Gri­gu­čio kny­ga “Ke­liai, ma­no ke­le­liai”, (...) kur ryš­kiai pa­ro­dy­ta Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos veik­la, jos is­to­ri­ja. Čia taip pat gau­su ži­nių ap­ie Lie­tu­vos ak­lų­jų mo­ky­mą, vi­sų tos kar­tos ak­lų žmo­nių gy­ve­ni­mą, dar­bo vie­tų kū­ri­mą. Čia ap­tin­ka­me vi­sų Lie­tu­vos ak­lų­jų są­jun­gos žy­mes­nių or­ga­ni­za­to­rių Ant­a­no Jo­ny­no, Ant­a­no Balt­ra­mie­jū­no, My­ko­lo Po­znans­ko, Va­len­ti­no Vy­tau­to To­loč­kos ir dau­ge­lio ki­tų pa­var­des. Kny­go­je pa­ro­dy­tas jų ver­ži­ma­sis į moks­lą, di­džiu­lis no­ras tvar­ky­tis ge­riau. Ryš­kiai nu­pieš­ti Ant­a­no Ado­mai­čio, ta­len­tin­go muzi­kan­to ir kom­po­zi­to­riaus, bai­gu­sio Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­ją, Adol­fo Ma­jaus­ko, mo­kiu­sio ak­lų­jų mo­kyk­los mo­ki­nius gro­ti įvai­riais muzi­kos ins-t­ru­men­tais ir va­do­va­vu­sio džia­zui, Kau­no ak­lų­jų mo­kyk­los auk­lė­to­jos, vė­liau Lie­tu­vos liau­dies ar­tis­tės Be­at­ri­čės Grin­ce­vi­čiū­tės ir ki­tų pa­veiks­lai. Tų žmo­nių at­kak­laus dar­bo dė­ka Lie­tu­vos ak­lų­jų cho­ras bu­vo ži­no­mas vi­so­je res­pub­li­ko­je, lai­mė­jęs pri­zi­nes vie­tas.

Įdo­miai, šiek tiek su hu­mo­ru at­skleis­tas jau­nat­viš­kas ak­lų­jų gy­ve­ni­mas. Ga­my­bi­nių kom­bi­na­tų kū­ri­ma­sis, su ga­my­ba su­si­ju­sios pro­ble­mos pa­ro­dy­tos per as­me­ni­nės pa­tir­ties priz­mę, daž­nai su links­mais nu­kry­pi­mais. Ta­čiau ypač svar­būs ir jau­di­nan­tys to laik­me­čio, ypa­č po­ka­rio me­tų ak­lų­jų li­ki­mų, jų as­me­ny­bių for­ma­vi­mo­si pus­la­piai. A. Gri­gu­čio biog­ra­fi­jos fak­tai, kai po­ka­rio me­tais, bū­da­mas pa­aug­lys ir ra­dęs iš ka­ro me­tų iš­li­ku­sį sprog­me­nį, iš žin­gei­du­mo ar vai­kiš­ko nai­vu­mo vi­sam gy­ve­ni­mui ta­po in­va­li­du, bū­din­gi dau­ge­liui to­kio li­ki­mo žmo­nių. Jiems iš­lik­ti, iš­gy­ven­ti to­je si­tu­a­ci­jo­je ta­po di­de­lė pro­ble­ma.

A. Gri­gu­tis, kaip ir dau­ge­lis to me­to ak­lų jau­nuo­lių, sa­vo už­si­spy­ri­mo ir su­si­da­riu­sių pa­lan­kių ap­lin­ky­bių dė­ka iš­ko­pė į aukš­tu­mas. La­bai gra­žiai pa­ro­dy­ta ak­lų­jų drau­gys­tė, kai, ypač sun­kiais po­ka­rio me­tais, bu­vo da­li­na­ma­si vis­kuo: ži­nio­mis, duo­nos kąs­niu, rū­bu, ava­ly­ne. A. Gri­gu­tis ra­šo: “M. Po­znans­kui tė­vai at­vež­da­vo iš Pa­ne­vė­žio la­ši­nių, cuk­raus, ta­ba­ko – tai bū­da­vo vi­so kam­ba­rio puo­ta. A. Jo­ny­nas ne kar­tą šil­tai pri­si­min­da­vo V. Čer­niaus­ką, ku­ris su­ži­no­jęs, kad Ant­a­nas ne­tu­ri kuo ap­si­au­ti ei­da­mas į mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, nė kiek nes­vars­ty­da­mas ati­da­vė jam sa­vo ba­tus” (p. 34). Ne­ga­li pa­mirš­ti au­to­riaus pa­sa­ko­ji­mo ap­ie jo pas­tan­gas baig­ti vi­du­ri­nį moks­lą. Lie­tu­vo­je tuo me­tu te­bu­vo tik de­vyn­me­tė mo­kyk­la ak­lie­siems. To­dėl A. Gri­gu­tis 1949 m. rugp­jū­tį vie­nas, ak­las, vi­sai ne­tu­rė­da­mas jo­kių pa­žįs­ta­mų Le­nin-g­ra­de, blo­gai mo­kė­da­mas ru­sų kal­bą, iš­vy­ko ten ieš­ko­ti mo­kyk­los, kur ga­lė­tų įsi­gy­ti vi­du­ri­nį moks­lą, gau­ti ben­dra­bu­tį ir mai­ti­ni­mą. Ge­rų žmo­nių pa­de­da­mas jis vi­sa tai ga­vo, bet kiek rei­kė­jo įdė­ti pas­tan­gų. Jis įsto­jo į muzi­kos mo­kyk­lą, kur bu­vo sti­pen­di­ja ir ben­dra­bu­tis, bei į at­ski­rą vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Au­to­rius pa­si­šai­po iš sa­vo tuo­me­ti­nio ru­sų kal­bos mo­kė­ji­mo. Žo­dį “is­pi­ta­ni­je” (lai­ky­ti eg­za­mi­ną, ban­dy­mą) (...) jis pa­lai­kė žo­džiu “pi­ta­ni­je” (mai­ti­ni­mas), ir la­bai ap­si­džiau­gė, kad vi­sa tai gaus. Ta­čiau at­vy­kus nu­ro­dy­tu lai­ku nieks val­gy­ti ne­da­vė, o pa­si­ū­lė lai­ky­ti eg­za­mi­nus, pa­ro­dy­ti muzi­kos ži­nias (p. 42-43). Ta­čiau jau­nuo­lis, jau anks­čiau pra­ė­jęs ne­leng­vą gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą, še­šio­li­kos me­tų iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją dar­bams, mo­kę­sis muzi­kos ak­lų­jų mo­kyk­lo­je ir gro­jęs akor­de­o­nu, tą eg­za­mi­ną sėk­min­gai iš­lai­kė, ga­vo ir mai­ti­ni­mą. Įdo­miai, daž­nai su hu­mo­ro jaus­mu pie­šia­mi jau­nat­viš­ko gy­ve­ni­mo vaiz­dai vi­so­je kny­go­je“.

A. Gri­gu­tis para­šė ir ei­lė­raš­čių. 1998 m. al­ma­na­che „Vai­vo­rykš­tė” (t. 6) yra eilių gy­ve­ni­mo prasmės, mei­lės ir ki­tomis tem­omis. Štai jų ištraukos.

Sa­ko – žie­mą sau­lė ne­šil­do.
Ne­tie­sa, ne­tie­sa!
Snie­gą, pū­gą ir spei­gą
Šir­dis iš­tirp­do stai­ga,
Švie­čia tik sau­lė karš­ta,
Kai tu esi ša­lia. (p. 57)

Ar­ba:

Per il­gai aš ėjau ir kla­jo­jau,
Per il­gai ne­su­ė­jo ke­le­liai…
Ne­pra­šau ta­vęs nie­ko, mie­lo­ji,
Ne­už­ge­sink tik ma­no ug­ne­lės.

V.V. To­loč­kos kny­gos “Lie­tu­vos tif­lo­pe­da­go­gų są­va­das” (Vil­nius, 2003, 314 p.; tai en­cik­lo­pe­di­nio po­bū­džio kny­ga, nors au­to­rius ją va­di­na tik ži­ny­nu; į ją su­dė­tos 775 pa­var­dės)

51 psl. rašoma: „Tarp įtrauk­tų į są­va­dą yra vi­si žy­mes­nie­ji ir ma­žiau ži­no­mi ak­lų­jų pe­da­go­gai – ak­lie­ji ir re­gin­tie­ji. Čia ra­si­me duo­me­nų ap­ie Lie­tu­vos ak­lų­jų or­ga­ni­zuo­tos veik­los pra­di­nin­ką, Brai­lio raš­to pri­tai­ky­to­ją lie­tu­vių kal­bai, bu­vu­sį Lie­tu­vos sa­va­no­rį ak­lą­jį Pra­ną Dau­nį (1900-1962), ak­lą pe­da­go­gą, il­ga­me­tį Kau­no ak­lų­jų in­ter­na­ti­nės mo­kyk­los di­rek­to­rių, LTSR nu­si­pel­niu­sį mo­ky­to­ją Ant­a­ną Balt­ra­mie­jū­ną (1925-1975), so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rą, dau­ge­lį me­tų be­si­rū­pi­nu­sį ak­lų­jų dar­bi­niu auk­lė­ji­mu ir mo­ky­mu Ant­a­ną Gri­gu­tį (g. 1923 m.) ir dau­ge­lį ki­tų“. 49 psl. pateikiama informacija, kad Lie­tu­vo­je yra ap­ie 15000 ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių. Dau­gu­ma jų skai­to, dir­ba. Jų švie­ti­mo si­ste­mos pa­gal­ba jau nuo 1928 m. ne­re­giai pra­dė­ti mo­ky­ti Brai­lio raš­to, muzi­kos, ama­tų. Iš­ryš­kė­jo ir dau­ge­lio žmo­nių kū­ry­bi­nės ga­lios. Jų kū­ry­bai skelb­ti nuo 1929 m. Brai­lio raš­tu leis­tas “Al­ma­na­chas”, žur­na­las “Ak­lų­jų da­lia”.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­leis­ti “Pir­mie­ji žie­dai” (1949 m.) ir “Pir­mie­ji žings­niai” (1952 m.). Nuo 1970 m. lei­džia­mas ak­lų­jų kū­ry­bos al­ma­na­chas “Vai­vo­rykš­tė” (iš­ė­jo 6 to­mai, pas­ku­ti­nis – 1998 m.), ei­na ir žur­na­las “Mū­sų žo­dis”.

1948 m. birželio 10 d. įsteigta pirmoji LAD pirminė organizacija. Ji buvo Kauno aklųjų mokykloje. Jos pirmasis pirmininkas Antanas Grigutis.

***
Alvydas Valenta „Mūsų žodyje“ pasakoja: „2008 m. spalio 9 d., sulaukęs garbaus 85-erių metų amžiaus, amžinybėn išėjo vienas iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kūrėjų ir nenuilstančių jos darbininkų, socialinių mokslų daktaras, publicistas Antanas Grigutis. Vienas iš nedaugelio dar likusių tarp mūsų žmonių, kurie negalėjo gyventi nesvajodami, nekurdami ir nestatydami. Gal nelemtas atsitiktinumas, gal susiklostė kokios kitos aplinkybės, tačiau apie Antano Grigučio mirtį ir laidotuves daugelis jį pažinojusių žmonių sužinojo per vėlai – nesuspėjo net atsisveikinti. Tyliai žmogus paskutiniuosius dešimt metų gyveno, tyliai ir numirė...
Buvau turbūt tas, kuriam A. Grigutis davė paskutinį savo interviu. Tiesa, tai buvo prieš penkiolika metų – kalbėjomės Antano Grigučio septyniasdešimtmečio proga ir jis tada tryško energija, optimizmu, buvo kupinas sumanymų (...). Grigutis buvo tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno kombinato ir LAD spaustuvės direktorius, LAD centro valdybos pirmininkas, ilgą laiką toje pačioje centro valdyboje vadovavo darbingumo atkūrimo skyriui. 1974 m. vienas iš pirmųjų neregių baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po kelerių metų Maskvoje apsigynė mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Tąsyk, prieš penkiolika metų, jis dar vadovavo vienai namų statybos bendrijai ir didžiausių ekonominių pervartų metais Vilniuje, prie Gerosios Vilties mokyklos, pastatė du namus. Reikėjo tik paklausyti, kaip jis deklamuodavo Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ ar „Daukantą“! Kuris iš mūsų, net literatūros žmonių, galėtų pacituoti bent kelias šių kūrinių eilutes? O jis „skeldavo“ – tebūnie atleista už šį žodį – ilgiausius monologus ir dialogus. Taip ir norisi retoriškai savęs ir kitų paklausti: kas yra tikrasis išsilavinimas ir tikroji kultūra, internetas, megabaitai ir gigabaitai suvirškintos informacijos ar atmintinai išmoktas „Daukantas“? (...) Antanas Grigutis priklausė kartai, kuri statė, kūrė, tikėjo, kad rytoj bus geriau negu šiandien, o poryt – geriau negu rytoj. Ką sukurs ir paliks po savęs mano karta? Ar turime bent ketvirtadalį ar penktadalį to idealizmo, kurio turėjo tie, kam prieš pusšimtį metų buvo tarp dvidešimt ir keturiasdešimt?“

Eugenija PAKUTKIENĖ

 

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..