Po „Apžavėtosios“ E. Liegutė žada neberašyti apsakymų

„Tarybiniais laikais prozos rinkiniai leisti ant vyniojamojo popieriaus. Ir nors jų išleisdavo 20 tūkst. egzempliorių, per mėnesį juos išpirkdavo, nes kainuodavo 10 kapeikų. O dabar išleidus knygą pasikvieti draugus ir balių iškeli. Bet aš galiu senus batus apsiauti, o knyga man reikalinga“, – taip pradėdama savo apsakymų knygos „Apžavėtoji“ pristatymą kalbėjo autorė Emilija Liegutė.

Keli apsakymai „Apžavėtojoje“ parašyti dabar, tačiau daugiausia jų apie tai, kaip žmonės gyveno prasidedant Sąjūdžiui.

H. A. Čigriejus prisipažino, kad jį skaitant šią knygą suima lengvas pavydas. „Tai realistinė proza, bet su polinkiu į lyriškumą. Dabar realistas gundomas kalbėti grubiai. O autorė išvengia to, kas mūsų gyvenime ir knygose yra šiukšlės, nors ir tie laikai, apie kuriuos rašo, tokie kieti buvo. Emilija – saikinga lyrikė prozoje ir saikinga siurrealistė realizme“, – kalbėjo H. A. Čigriejus.

Anot jo, aiškiai matyti, kad „Apžavėtoji“ parašyta jautria moters ranka, šiame apsakymų rinkinyje yra ir fantazijos, ir siurrealizmo. Kaip pavyzdį jis pateikia sceną, kai lovoje gulėdama močiutė mato aplink šikšnosparniu skraidantį senelį, o jį galima nubaidyti tik šermukšnio šaka.

Pati autorė sako, jog rašydama apsakymus ieškojusi kitokių žodžių. Ir pripažino, kad jai „patinka netikri dalykai, kurie gali būti tikri“.

Literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė sako, kad prieš imdama skaityti knygą tikėjusis kažko jausmingai tragiško, bet vietoj to radusi girtus elektrikus, „čebatus“ už durų ir dvesiančias kates. „Yra viena gudrybė, kurią daro autorė – ji išravi drastiškas detales“, – pastebėjo literatūrologė.

Pasak jos, knygoje iškyla kaimo kultūrai būdingas racionaliai nepaaiškinamų dalykų pojūtis. Štai senelė pranašė žolininkė virsta savotišku senojo skaidraus religingumo simboliu. Drauge ji turi ir pagoniškąją pusę.

„Autorė mėgina perteikti tai, ko greičiausiai nesugebės suprasti to nepajutę – kaimo kultūrai būdingi dalykai racionaliai nepaaiškinami. Šie gan paslaptingi dalykai knygoje supinami su realistiniais dalykais. Knyga – iš dalies paprasto siužeto kūrinys, tačiau su gilia potekste“, – komentavo E. Vaitkevičiūtė. Pasak jos, „Apžavėtąja“ autorė bando sukurti rašytinį paminklą gyvenimui santarvėje su savimi, gamta, miestu, aplinka.

„Noriu šviesos, gerumo, susitaikymo su visais, – sakė E. Liegutė. – O apsakymų knygos nebeišleisiu, nes rašyti prozą – ilgas ir sunkus darbas“.■