Kiekvienas MUZIKOS stilius savaip gražus

Prieš iškilmingą koncertą, skirtą Punsko LKN mišriojo choro „Dzūkija” 50–mečiui, dirigentą Darių Zimnicką kalbino Sigitas Birgelis.

Ar sunku buvo įstoti į konservatoriją? Punske „Tavo laikais” nebuvo muzikos mokyklos, bet šeimoje muzikinių tradicijų būta.

Mano tėvai dainuoja chore jau daug metų. Kiek atsimenu, dainavo “Sūduvos” ansamblyje, vėliau “Dzūkijos” chore. Tėtis truputį groja akordeonu, tad gyvai atliekamos muzikos namuose būta. Visur, kur lankydavomės, per šeimos iškilmes ar pokylius žmonės dainuodavo. Taigi muziką ir dainas girdėdavau dažnai.

Profesionalios muzikos vaikystėje ir jaunystėje man stigo. Punske nebuvo muzikos mokyklos, nebuvę ir aukšto lygio koncertų, kokie organizuojami miestuose, kokių galima išgirsti per televiziją arba radiją. Man labai trūko šio meno pradmenų, kuriuos gali duoti tik muzikos mokykla. Tik baigiant licėjų Punske pradėjo veikti kuklus, bet labai puikus muzikinis židinys, kuriam vadovavo chorvedys Vytautas Pečiulis. Šis židinys buvo pagrindas kurti muzikos mokyklą. Žinoma, daug reikėjo pačiam mokytis, važinėti į Suvalkus (čia mokiausi skambinti pianinu).

Kaip susibūrė instrumentinis ansamblis “Šešupė”? Kokių jis turėjęs pasiekimų, koks jo repertuaras?

“Šešupė” susibūrė tada, kai licėjuje norėjau išbandyti savo kūrybines jėgas. Prisimenu, rašiau kažkokias dainas. Man prireikė talkininkų, kurie galėtų kartu su manim tas dainas padainuoti. Pavyko prikalbinti kelis draugus ir bendraminčius. Pradėjom dainuoti paprastus kūrinius, paskui leidomės į daugiabalsį dainavimą. Po kelerių metų galėjom laisvai eiti į sceną ir dainuoti atskirais balsais. Su mūsų paruoštu repertuaru išvykome į “Dainų dainelę”. Konkursas, kurį organizavo Lietuvos televizija, vyko Vilniuje. Netikėtai tapome šio konkurso laureatais. Tai leido mums plačiau išskleisti sparnus, įkvėpė energijos tolesniam darbui.

„Šešupė“ ir mūsų krašte atlikdavo panašų repertuarą. Kai išvykau mokytis į Vilnių, mums buvo sunkiau susitikti. Susitikdavom tik per atostogas – tuomet ruošėmės koncertams. Ėmiau domėtis liaudies muzika, tad keitėsi ir mūsų grupės repertuaras (buvo liaudies dainų aranžuočių, mano kūrybos bei populiarių lietuviškų melodijų). Koncertavom Punske, Gdanske, Krokuvoje, Lietuvoje, Kanadoje.

Kada pradėjai komponuoti klasikinę muziką?

Nelaikau savęs kompozitoriumi. Kai man buvo 16 metų, pradėjau kurti paprastas daineles, kurias buvo galima dainuoti pritariant fortepijonu. Tokių ir panašių dainų esu sukūręs keliasdešimt. Kai kurios iš jų subalsuotos. Yra dainų, parašytų specialiai “Šešupei”, kur kiekvienas balsas savarankiškas. Šiose dainose esą įvairių muzikinių minčių, ir jas galima būtų priskirti prie klasikinės muzikos.

Studijuodamas Vilniuje pasisėmiau muzikos žinių, susipažinau su komponavimo technika bei įrankiais, kuriuos reikia naudoti kuriant muziką. Komponuoti man pasidarė žymiai lengviau. Ir dabar kuriu vokalinę muziką, kurią gali atlikti chorai arba vokaliniai ansambliai. Manau, kad tai klasikinė muzika. Yra ir liaudies dainų aranžuočių, ir mano kūrybos.

Studijuodamas Varšuvos muzikos akademijoje nusprendžiau dalyvauti skyriaus konkurse. Reikėjo parašyti kūrinį, kurio tema – šokis. Parašiau šokį fortepijonui ir klarnetui. Buvau apdovanotas, kūrinys atliktas koncerte. Tai turbūt vienintelis mano instrumentinis kūrinys. Visi kiti – vokaliniai. Dabar labai retai komponuoju muziką. Jeigu ateityje imčiausi kurti, tai tikriausiai chorinę.

Kokias muzikos mokyklas baigei?

Pirma mano muzikos mokykla – Vilniaus konservatorija. Tai vidurinė muzikos mokykla. Joje mokiausi trejus metus. Baigęs įstojau į Varšuvos muzikos akademiją ir po penkerių metų tapau jos absolventu.

Kodėl pradėjai karjerą Lenkijoje, ne Lietuvoje?

Turbūt todėl, kad niekad neplanavau pasilikti Lietuvoje. Norėdamas pažinti ir Lietuvos, ir Lenkijos muzikinę kultūrą, nusprendžiau pabandyti įstoti į Varšuvos muzikos akademiją. Taip susiklostė, kad čia studijuodamas Lenkijos jaunųjų dirigentų konkurse laimėjau III vietą ir buvau pastebėtas šios akademijos profesorių. Jie man pasiūlė dirbti asistentu Muzikos akademijoje. Dėl to pasilikau Varšuvoje. Šiuo metu dėstau dirigavimą Varšuvos muzikos akademijoje, dirbu su jos mišriuoju choru kaip dirigentas asistentas. Taip pat turiu du savo chorus. Diriguoju Varšuvos arkikatedros ir Varšuvos politechnikos aukštosios mokyklos chorams.

Ar dažnai koncertuoji Varšuvoje ir kituose miestuose?

Su minėtais dviem chorais važinėju po Lenkiją ir užsienį. Arkikatedros choras atlieka bažnytinę muziką. Gieda per Mišias. Kelis kartus giedojo labai iškilmingose šv. Mišiose, kaip antai popiežiui Benediktui XVI lankantis Varšuvoje, per pamaldas, atnašaujamas Lenkijos primo ir kt. Laimėjome I vietą Lenkijos bažnytinių chorų konkurse. Neblogų pasiekimų turi ir Varšuvos politechnikos aukštosios mokyklos choras. Dažnai dalyvaujame konkursuose, koncertuojame įvairiuose Lenkijos miestuose, buvome nuvykę į Olandiją. Neseniai Hainuvkos mieste laimėjome tarptautinį cerkvės muzikos konkursą akademinių chorų kategorijoje. Manau, kad su šituo choru galėčiau atvykti į Punską.

Ar palaikai ryšius su Lietuvos dirigentais, kompozitoriais, muzikais, chorvedžiais?

Neseniai dalyvavau tarptautiniuose chorinio dirigavimo kursuose, kur susipažinau su keliais Lietuvos dirigentais. Glaudžių ryšių nepalaikau. Susirašinėjame elektroniniais laiškais, stengiamės keistis repertuaru ir kt.

Kokia Tavo mėgstamiausia muzika, mėgstamiausias kompozitorius?

Dar nesu apsistojęs ties kuriuo nors muzikos stiliumi. Buvo laikas, kai mane labai domino renesanso muzika. Kiekvienas stilius, kiekviena epocha turi savo grožybių. Ko gero, man labiausiai patinka chorinė a cappella muzika. Besiruošdamas Hainuvkos festivaliui plačiai domėjausi cerkvės muzika, kuri turi savo dvasią, reikalauja labai didelio atsidavimo, kuklumo ir jautrumo. Patinka man taip pat baroko grakštumas, romantizmo platūs atodūsiai, šiuolaikinės muzikos įdomybės. Kiekviename stiliuje galima rasti daug grožio, jei tik pakanka ištvermės ieškoti.

Kaip profesionalo akimis vertini Punsko „Dzūkijos” chorą?

Labai sunku lyginti profesionalius ir mėgėjiškus chorus. Vienintelis skirtumas yra tas, kad profesionalai gauna atlyginimą už savo darbą, o mėgėjiškų chorų dalyviai dainuoja savo malonumui. Vieni apsiriboja tuo, kad malonu dainuoti, kiti turi didesnių siekių, bando paruošti įdomų repertuarą, dažnai koncertuoja, dalyvauja prestižiniuose konkursuose ir laimi prizines vietas. Choro “Dzūkija” dalyviai mėgsta dainuoti, supranta, kad jų šaknys – Punske. Jie dainavimu siekia šaknis įtvirtinti, būti savo krašto patriotai, geri lietuviai ir kultūros puoselėtojai. Choro repertuaras vis įvairesnis. Yra klasikinės muzikos, liaudies dainų, populiarių dainų aranžuočių, patriotinių dainų. Vadinasi, tie žmonės tobulėja – lavina savo dainavimo įgūdžius. Šio choro dėka Punsko žiūrovai gali išgirsti gyvai atliekamą chorinę muziką. Tai yra svarbiausia. Nenoriu ir nematau reikalo priskirti mūsų chorą kažkokio lygio kategorijai.

Visus dabartinius ir buvusius choristus norėčiau širdingai pasveikinti ir palinkėti noro tobulėti, semtis kuo daugiau malonumo gerai dainuojant. Tikiu, kad dainininkų dvasioje neblės meilė darniems sąskambiams, netrūks laiko toliau kartu dainuoti, vis didės pagarba klausytojams, vadovams ir bendražygiams.

Linkiu sėkmės ir dėkoju už pokalbį.

Sigitas BIRGELIS

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..