Romo Kasparo balsą pažįsta tie, kurie komunizmo laikais gaudė kiekvieną necenzūruotą žinią apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir aplink Lietuvą. Mat daugelį metų Romas dirbo Amerikos balso lietuvių tarnyboje. Lietuvai atgavus neprikausomybę Romas Kasparas dirba Lietuvos radijo korespondentu JAV.

Visą savaitę vaikščiojau kojomis žemės nesiekdamas

Romas Kasparas

Aušra: Romai, Jus pažįsta ne tik Amerikos balso, o dabar ir Lietuvos radijo klausytojai, bet ir "Pasaulio lietuvio" skaitytojai. Bet, kiek žinau, tai dar ne viskas: rašote ir į kitus lietuviškus leidinius, aišku, visuomeniškai, be atlyginimo.

Romas Kasparas: Taip, šalia radijo korespondento įsipareigojimų dar rašinėju ir lietuviškoje spaudoje. Nuo seno esu Pasaulio lietuvio bendradarbis. Tam žurnalui skiriu daugiausia laiko, bet esu rašęs ir Mūsų Lietuvai, leidžiamai Brazilijoje, ir dienraščiui Draugas, leidžiamam Čikagoje. Su kitais lietuviškais laikraščiais bendradarbiauju labai retai.

Kada prasidėjo Jūsų pažintis su "Pasaulio lietuviu"?

Pasaulio lietuvių bendruomenės idėja yra man labai artima. Kadaise gyvenau Brazilijoje _ Bela Horizonte mieste _ tad pažįstu tą vienišumo jausmą, kurį lietuvis jaučia, gyvendamas toli nuo pagrindinių lietuvybės centrų. Nežinau ar tai normalu, bet man tai yra svarbu. Tiesa, nežinau, ar būčiau pradėjęs rašyti į spaudą, jei ne kunigas Juozas Šešekevičius iš Brazilijos ar Bronius Nainys iš JAV, tuometinis PLB Valdybos pirmininkas ir Pasaulio lietuvio redaktorius. Pastarasis mane tiesiog "užlaužė" ir nebeliko kitos išeities.

Turėjote ne visiems ir ne visuomet pasitaikančią progą stebėti iš arti Lietuvos "įsipilietinimą" ir pripažinimą svarbiausiose pasaulinėse organizacijose ir galingiausioje pasaulio valstybėje. Kas iš tų laikų paliko giliausį įspūdį?

Labiausiai įsimintinas įvykis _ tai Lietuvos priėmimas į Jungtinių Tautų Organizacją. Tuomet dirbau Amerikos balso lietuvių tarnyboje ir man teko pareiga rengti reportažus iš Niujorko apie Baltijos šalių stojimą į Organizaciją. Labai gerai visam gyvenimui įstrigo, kaip Lietuvos delegacijos pirmininkui Vytautui Landsbergiui baigus kalbėti, pribėgo jį sveikinti Sovietų Sąjungos atstovas. Tai pastebėjęs JAV atstovas, matyt nenorėdamas atsilikti, padarė tą patį. Beje, Lietuvos delegacijoje dar buvo Algirdas Saudargas, Gediminas Šerkšnys ir Emanuelis Zingeris. Tą patį vakarą _ 1991 09 17 _ vykęs naujųjų valstybių vėliavų pakėlimas taip pat buvo jaudinantis _ Lietuvos vėliava buvo iškelta 18 val. 9 min. Visą savaitę po to vaikščiojau lyg nesiekdmas kojomis žemės. Dabar kojos vėl siekia žemę. Nuo to laiko apie 15 kartų buvau Lietuvoje ir ketinu netrukus vėl ten sugrįžti.

Kokia Lietuva matyti iš Vašingtono varpinės, jeigu išvis matyti?

Nepasakyčiau, kad Jungtinėse Valstijose žmonės labai domėtųsi Lietuva. Tiesa, ji dabar yra daug geriau žinoma, negu anksčiau, bet apskritai Lietuva nėra svarbi amerikiečiams. Jie apie Lietuvą daugiausia žino iš sporto, ypač iš krepšinio. Per olimpines žaidynes nebuvo kaip negirdėti apie Lietuvą ir jos krepšininkus, juolab kad Lietuvos rinktinei pavyko bent kartą nugalėti amerikiečius. Taip pat padeda faktas, kad Lietuva yra NATO narė. Lietuvos vardą galima pastebėti ir kitais atvejais, pavyzdžiui, per importuojamus Lietuvos gaminius ir maisto produktus. Negalėčiau pasakyti, kaip yra valdžios sluoksniuose, bet sprendžiant iš amerikiečių, apsilankančių Lietuvos ambasadoje, pavyzdžiui, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga, tam tikras dėmesys yra rodomas, nepaisant, kad Lietuva yra nedidelė valstybė.

Romai, minėjote, kad gyvenote Brazilijoje. Tuo ir galima paaiškinti didžiulį sentimentą Pietų Amerikos platybėse gyvenantiems tautiečiams. Papasakokite apie šį gyvenimo tarpsnį.

Brazilijoje teko praleisti beveik 10 metų. Esu kelis kartus buvęs Urugvajuje, Argentinoje. Taip pat Venesueloje ir Kolumbijoje. Teko dalyvauti organizuojant Lietuvių jaunimo kongresą Pietų Amerikoje. Kadangi praktiškai Brazilijoje užaugau, mokiausi ir dirbau _ ji įaugo į kraują. Labiausia skaudina faktas, kad Pietų Amerikos lietuviams per mažai skiriama dėmesio. Kai Lietuvoje užsimenami lietuviai užsienyje, omenyje turima Rusija_Sibiras ir Lenkija, lyg kitur jų nebūtų. O yra! Ir nemažai. Brazilijoje savo laiku veikė net 5 lietuviškos pradinės mokyklos, pastatytos už Lietuvos pinigus (po Pirmojo pasaulinio karo - red.). Argentinoje dar ir šiandien veikia kelios lietuviškos organizacijos. Panašiai ir Urugvajuje. Brazilijoje ir Argentinoje veikia lietuviškos parapijos, kur dirba lietuvių kunigai. Venesueloje ir Kolumbijoje, kur lietuvių nedaug, padėtis blogesnė, bet ir tai yra prosvaiščių. Antai, Kolumbijos universiteto rektoriumi ir sostinės Bogotos meru yra buvęs lietuvis Antanas Mockus. Lietuvius su Čile sieja iš LDK kilęs Ignas Domeika. Lietuvos universitetas neseniai minėjo jo sukaktį. Žodžiu, yra kultūrinis paveldas, kurio nereikėtų prarasti.

Lietuvoje neblogai žinoma apie Jungtinių Valstijų lietuvius, tačiau dažniausia minima Čikaga _ Šiaurės Amerikos lietuvių "sostinė". O kaip atrodo lietuvių gyvenimas JAV sostinėje Vašingtone?

JAV sostinėje Vašingtone ir apylinkėse gyvena apie 500 lietuvių. Netoli _ apie 50 km nuo Vašingtono _ yra Baltimorė, kur veikia Lietuvių namai. Baltimorėje kasmet rengiamos Lietuvių dienos. Vašingtone vyksta lietuvių skautų Kaziuko mugė. Abiejuose miestuose yra Lietuvių bendruomenės. Vašingtono lietuvių gyvenimą labai paįvairina faktas, kad čia be pertraukos nuo 1923 metų veikia Lietuvos ambasada. Vašingtonas yra įdomus tuo, kad čia nėra susiskirstymo į "senuosius" ir "naujuosius" lietuvius. Vašingtono LB rengiamose gegužinėse dalyvauja visi lietuviai, nepaisydami kada atvyko į JAV. Kas mėnesį vyksta katalikiškos mišios, kurias laiko iš Lietuvos atvykę kunigai, studijuojantys Katalikų universitete. Taigi naujosios bangos emigratai jungiasi į lietuvišką veiklą _ dalyvauja koncertuose ambasadoje, Corcoran galerijoje, bendraujama įvairiomis progomis.

Su Romu Kasparu kalbėjo Živilė Makauskienė